Pica

Pica

Šio eksporto hito iš "Bella Italia" autoriai yra neapoliečiai.

Plonas paplotis, įgavęs aštrų kvapą ir su iškilusiais burbulais tešloje, kepamas medžiu kūrenamoje krosnyje, paprasti priedai – tokie lengvai atpažįstami geros picos požymiai.

Sunkiau atsakyti iš kur visa tai atsirado. Beveik visos senosios kultūros, nuo senovės Egipto iki Pompėjos gyventojų, žinojo picos protėvį. Romėnai savo dievams aukojo keptą paplotį, Kinijoje dar anksčiau buvo valgoma plokščia duona su prieskoniais iš ryžių miltų, o Turkijoje jau labai senai žinoma mėsos pica, vadinama "Lahmacun".

Seniausia pica, tokia, kokią žinome šiandien, buvo kepama XVIII amžiuje, akmeninėse krosnyse, Neapolyje: mielinės tešlos padas, su išdėliotais pjaustytais pomidorais ir mocarela, pabarstytas prieskoniais ir česnaku. Charakteringas užlenktas kraštas, vadinamas "cornicione", tarsi įrėmina visus priedus.

Ilgą laiką pica buvo laikoma vargšų maistu. Kol 1889 metais, Savojos karalienei Margaritai atsibodo puikioji prancūzų virtuvė. Ji pasikvietė geriausius Neapolio picos kepėjus į "Palazzo di Capodimonte" rūmus ir paragavo Italijos trispalvės spalvomis puoštą picą su pomidorais, mocarela ir baziliku. Taip gimė pica "Margarita"

Šiandien visur mėgstamas ir antrasis "tikros neapolietiškos" picos variantas, pica marinara (jūreivių), su pomidorais, česnakais, raudonėliu ir alyvuogių aliejumi. Šios originalios picos tapo žinomos visame pasaulyje emigrantų iš Italijos dėka, kurie visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje atidarė picerijas.

Išpopuliarėjus, atsirado nesuskaičiuojami, deja, mažiau skoningi, picos variantai. Todėl picos kepėjai Neapolyje 1984 metais įkūrė "Associazione Verace Pizza Napoletana", asociaciją, saugojančią neapolietišką picos originalą ir suteikiančią pažymėjimą išrinktoms picerijoms.

Tekstas: Kim Leclaire